E. skuba, atsagstytos striukės skvernai švytuoja, po kojomis blaškosi geltoni medžių lapai.
E. pasuka už kampo, paskui už dar vieno ir sustoja.
Prie teatro įėjimo būriuojasi žmonės - vyrai juodais paltais, moterys raudonomis lūpomis. E. apsidairo ir žengia artyn.
- Na, - taria jis, - na, laukiu.
Tai įvyksta po poros žingsnių. E. ranka šala, spausdama teatro durų rankeną. Jis įkiša ranką į kišenę.
Sninga. Durys užrakintos.
Tai įvyko kaip visada staiga, jis pastebėjo, kaip pritilo miesto gaudesys.
E. apsisuka ir grįžta gatve, žarstydamas kojomis ką tik iškritusį sniegą.
Aplink gatvės žibintus spindi violetinės aureolės. Iš tamsos švysteli taksi, pravažiuoja pro šalį ir dingsta už kampo. E. sustoja ir apsidairo po juodus namų langus.
- Taip, - taria E. - ten guli žmonės ir bando užmigti, - jis nutyla ir numoja ranka. Jos tik vargina, tos kalbos su savimi.
Iš už kampo pasirodo moteris trumpu sijonu. Ji prieina ir išsitraukia cigaretę.
E. blyksteli žiebtuvėliu.
Rytas. Jie guli ant sofos.
- Aš neskaičiau nė vienos tavo knygos, - taria ji kimiai.
- Gerai, - atsako jis.
Jie tyli. E. pagalvoja apie storą žmoną, tvarkančią kambarį, sukišančią į vietas išbarstytus popierius... Dieve, per juos neįmanoma kvėpuoti. E. atsikelia ir eina į virtuvę.
Moteris apsižvalgo po E. kambarį. Kambarys jai kvepia šerno kailiu.
E. stovi prie lango ir ūžiant virduliui žiūri į kitą gatvės pusę.
- Ten yra baras, - taria jis moteriai ir mosteli ranka, - kuris veikia kiaurą parą. Savininkas pavadino jį "Kiaurą parą" ir sėdi ten naktimis.
- Tu irgi dažnai ten būni? - klausia moteris.
- Ne, - atsako E. - Dažniau sėdžiu čia. Nes visur vėluoju. Nežinau kaip tai įvyksta. Jeigu išsiruošiu kur nors prieš pusvalandį, pavėluoju valanda. Jei prieš dvi valandas, pavėluoju pusę dienos. Nesugebėčiau nueiti į jokį darbą laiku. Ar taip būna visiems žmonėms?
- Ne, taip nėra visiems žmonėms, - sako moteris. - Jie visi atvyksta į darbą laiku.
E. papurto galvą. Į jį žiūri leidyklos sargas.
- Visi išėjo, sakau! - šaukia sargas.
- Man sakė, kad tai ne epilepsija, - taria E.
Sargas įsispokso į jį.
E. žvilgteli į plastmasines leidyklos duris, po to į laikrodį. Paskui apsisuka ir išeina į gatvę.
Kažkur dingo vakarykštis sniegas. E. eina gatve žiūrėdamas į pilkas pastatų sienas. Jo pėdomis seka rudas šuo.
Namuose jis gulasi ant lovos. Patalynė pilna moters kvapo. E. užmiega.
- Tai atsitinka greitai, - taria jis sapne ir žybteli žiebtuvėliu. - Net girdžiu, kaip prityla miestas. Kartą susiruošiau į spektaklį. Bet viskas baigėsi kaip anksčiau - likus keliems metrams iki durų aš pavėlavau. Kažkas iškanda laiko gabalą. Maistą turiu pirkti per baro savininką.
Moteris užsitraukia dūmą.
- Bet tu gali ištrūkti iš viso to. Ištrūkti iš apskritai visko, - taria ji, - tik pora paprastų veiksmų, kurie sužadins akupunktūrinius taškus pėdose, rankose, pilve
Ji paliečia jo pėdas, rankas, pilvą ir pamoja pirštu.
E. pasilenkia ir ji šnabžda jam į ausį.
Tai paprasta, - šnabžda moteris. Pirmiausia reikia virvės.
Jis atidaro sandėliuko duris ir randa virvę.
Ne, reikia dviejų virvių. Viena turi būti plona, pririšta prie storos. Visa tai svarbu - kiekviena detalė svarbi. Dar reikia akmens.
E. gūždamasis nuo šalčio leidžiasi laiptais žemyn.
Čia guli betono gabalas, gumbuotas kaip demonas. E. pakelia jį ir pūsdamas garą ristele pasileidžia į gretimą penkiaaukštį. Anga į stogą bus atidaryta.
Jis prieina prie stogo krašto. Štai jo butas ketvirtame aukšte - pilnas geltonos šviesos, matosi popieriai. Kodėl neišjungiau lempos, - šmėsteli E. galvoje ir tada jis pamato žmogų savo namuose.
Žmogus žiūri pro langą į jį, stovintį ant stogo. E. iškvepia orą, apvynioja virve akmenį, užsimoja ir sviedžia.
Akmuo lekia tempdamas iš paskos virvę - per aukštai, per aukštai! Ne, pavyko - akmuo įsiveržia į kambarį, nuskamba dūžtantis stiklas.
E. pririša storesnę virvę prie antenos ir tekinas bėga atgal.
- Ką aš darau? - taria jis.
Niekas neišgirdo dūžtančio stiklo, visi miega. Tik čia pat, gretimoje laiptinėje, skamba girti balsai.
E. įžengia į atšalusį kambarį, įtraukia vidun plonąją virvę, storosios galą pririša prie radiatoriaus ir atsistoja ant palangės.
Dabar svarbiausias dalykas.
Jis išlenda iki pusės pro langą. Apžergęs virvę šūktelėjęs apsiverčia po ja nugara žemyn, iš kišenės išslysta kažkokie smulkūs daiktai.
Jis sliuogia link daugiaaukščio stogo, jausdamas kaip pėdos, rankos ir pilvas trinasi į virvę. E. pamažu netenka jėgų, garui veržiantis iš burnos. Pasiekia stogo krašta, užlipa ant jo.
Grįžęs miegoti jis nieko nesapnuoja.
Pro langą švysteli saulė. E. pakelia galvą ir markstosi. Paskui atsisėda lovoje.
Dabar reikia eiti į barą "Kiaurą parą", - atsimena jis.
E. atidaro buto duris ir leidžiasi laiptais. Antrame aukšte jis išvysta tai, ką daug kartų matė sapnuose - laiptų nėra, jie subyrėję į skaldą. Jis šoka žemyn.
Lauke jį pasitinka vėjas. Vietoj namų jis mato horizontą. E. žengia į griuvėsių lauką.
1997; 2002
Įsijunkite į mūsų elektroninio pašto grupę!
Laiku sužinokite apie papildymus puslapyje!
Pagrindinis puslapis